Šiandien draugas nusivedė mane į kiną. Išskirtinis įvykis, nes laikau save teatro žiūrovu. Paskutinis filmas, kurį mačiau kino teatre, buvo „Titanikas”, daugiau nei prieš 20 metų. Tuo metu, bent jau mūsų krašte liaudis dar nemito spragintais kukurūzais (teatre, beje, neminta iki šiol). Ir kažkaip išgyvena! 

„The Mercy”. Lietuviškai „Diena, kai aš sugrįšiu”. Kaip pratusiam prie teatro, neįprasta, kad gležna moteris baubia kaip garvežys. Jei kas eisit, pasiimkit kokį faneros ar šiferio gabalą, kad užsidengtumėte ekrano apačią, kur rodo lietuviškus titrus. Tiesiog be komentarų. O vaizdas? Colin’as Firth’as ir taip labai panašus į savo herojų Donald’ą Crowhorst’ą. Netgi rado kažką panašų į Chichester’į. Ir Rachel Weisz vietoje. O režisierių į muilą. Aktoriai kalba kažkokiu protingų citatų rinkiniu, lyg būtų kokie senekos ir vergilijai. Bet įsiminti verta, pvz., „ką sūrus vanduo padaro vyrams, kad jie taip pasikeičia?” Jei kas tikisi įspūdingų jūros ar plaukimo scenų, gali be reikalo nemėtyti pinigų. Nors pusė viso laiko vyksta jachtoje, o kita pusė krante kalbant apie plaukimą, filmas ne apie tai. Klausite, apie ką? – apie garbę. Apie tai, kad tiesa svarbesnė už gyvenimą. Ir už tris vaikus. Ir negali žiūrėti to prasto filmo kaip filmo – ten tiesiog atpasakota tiesa. Kas skaitė senuosius „Katera i jachty” gal net prisimena. Galima dar paklausti, o kokia iš to nauda žiūrint jūrinės praktikos požiūriu? Geriausias atsakymas, matyt, nuskambėtų rusiškai: pospiešnost nužna pri lovle bloch.

Kada nors parsijutubinsiu tą filmą, įsijungsiu tik garso takelį, nusirašysiu visas protingas citatas ir, kabindamas teatro fojė senas panas, vaidinsiu protuolį.