David Grain
Veidžeris[*]
Yra toks, galbūt negausus, bet vis dėlto yra skaitytojų porūšis, kurie skaito tik tas knygas, kuriose yra kažkiek jūros (arba bent jau teikia tokioms pirmenybę). Saldaus viršelio su saulėlydžiu, pasvirusia palme ir valtele pirmame plane jiems nepakanka, todėl gruodžio pabaigoje pasirodęs „Veidžeris“, tikėtina, galėtų priversti juos stabtelėti. Jei tik šie eitų pro tinkamą lentyną knygyne, ‒ patys knygynų darbuotojai nežino, kur ją padėti. Vieni, teperskaitę pavadinimo paantraštę, deda ją prie istorijos, kitiems, matyt, lipinant kainos lipduką, ar net atsivertus vidinius viršelių puslapius, susišviečia kad tai kelionių knyga, ir deda ją į atitinkamą skyrių.
Marinistikos mėgėjai ‒ tikras galvos skausmas kranto rašytojams, jūrą ar jos gyvenimą vaizduojančius tik kaip pasakojamos istorijos foną ar sceną. Ir visiškas hemorojus vertėjams. Kita vertus, „Veidžeris“ ‒ lengvas dantų skausmas marinistikos gerbėjams: galbūt ne kiekvienas žinos, kuo skiriasi nokrėja nuo rėjos noko, bet kai laivo įgula išsirikiuoja ant gikų?.. Ir tai ne korektūros klaida, nes nėra laive vietos iš g raidės, kur būtų galima išsirikiuoti. Nebent galjune. Man, kaip marinistikos gerbėjui, galbūt norėtųsi daugiau autentikos, kad daiktai būtų vadinami taip, kaip juos vadina laivyne. Bet tiek jau to, tai ne jūreivystės vadovėlis. Bet ir tolimą nuo marinistikos skaitytoją turėtų stebinti, ką Jo Didenybės karo laive veikia daugelyje vietų minimi berniukai. Ir ne autoriaus kaltė, kad vertėja nežino, ką angliškai jūriniame kontekste reiškia žodis boy, bet metrikoje minimam konsultantui laivybos klausimais nežinoti, kad boy yra junga??? Jūrinių terminų žodynėlis tikrai praverčia toliau nuo jūrinės terminijos esančiam skaitytojui, tačiau juos iškraipyti irgi nederėtų ‒ turima galvoje bušpritas. Reikėtų tai priimti domėn, jei kartais tektų pakartoti šios unikalios lietuvių kalba leidžiamos marinistinės literatūros leidimą, o dabar tebūnie perspėjimas marinistikos žinovams pernelyg nesinervinti.
Pats tekstas sudėliotas taip, lyg norėta patiekti baltą mišrainę, ‒ joje visko, kas turėtų būti, yra, išskyrus viena ‒ majonezą. Nors darbo įdėta tikrai daug. Tekste šimtai sakinių paimti į kabutes, reiškiančias, kad tai paimta iš kokio nors šaltinio, istorinio ar literatūrinio, iš aprašomojo laiko ar parašyto šimtmečiais vėliau. Daug kur minimas Hermanas Melvilis ‒ skirtumas tik tas, kad išgalvotos Melvilio istorijos įtikina, kad yra tikros, tuo tarpu kai Veidžerio istorija, kad ir skaudi, tačiau nagais nedraskanti skaitytojo nei širdies, nei nugaros. Kartais netgi atstumianti savo priekaištais ‒ štai kokia negera ta anglų imperinė politika. Lyg autorius bolševikinę „Pravdą“ cituotų.
Skaitymo įspūdis pasikeičia, kai pagaliau įvyksta dar viršelyje žadėtas laivo sudužimas. Nieko labai naujo: audra, pavėjinis krantas, uolos, išsigelbėjimo džiaugsmas, įsikūrimo vargai ir rūpesčiai; valdžios pasidalijimas ir įtvirtinimas, čiabuviai, ‒ visa tai jau kadais aprašyta Danielio Defo, Roberto Merlio, Viljamo Goldingo, netgi, jau kiek platesniu mastu ‒ Kolinos Makalou. Ir perskaityta. Tad kas gi pasikeičia? Intertekstualumo prasme ‒ nieko, tačiau teksto viduje ima jaustis autoriau žiūra ne iš kažkur aukštai ir toli, o iš čia pat. Skaitytojui pamažėl atsiranda tikėjimas pasakojimu. Ir šiokia tokia pagarba ar susižavėjimas pasakotoju, ‒ juk viena yra dėlioti „savo“ istoriją, ir visai kas kita ‒ rinkti, kaip kokiam žvirbliui, nuobiras iš beveik per tris šimtus metų rašytų šaltinių ir lipdyti iš jų vientisą monolitą. Čia būsimam knygos skaitytojui norisi pateikti vieną rekomendaciją ‒ nepradėti skaityti knygos nuo pradžios. Šiais laikais pačios įvairiausios anotacijos, norint kažkaip pritraukti kūrinio vartotoją, mirga marga įvairiausiais „auksiniais popierėliais“, tokiais kaip kad „paremta tikrais faktais“, „autorius ‒ laureatas“, „bestseleris“, todėl ir „Veidžerio“ anotacija ketvirtajame viršelyje gali būti palaikyta reklamos triuku. Keista, bet net antrame ir trečiame viršeliuose pateikti žemėlapiai kai ką gali nuteikti, kad rankose laikoma tekstas yra kažkas panašaus į „Kapitono Granto vaikus“ ar „Penkiolikos metų kapitoną“. Neabejotina, kad bus ir daugiau skaitytojų, kurie prisiyrę ir perplaukę knygos epilogą ir užplaukę ant „Padėkos“ pagaliau supras, kad David Grann tai ne Žiulis Vernas, ir kad jie skaitė išties tikrų, tegu ir kiek literatūrizuotų įvykių aprašymą.
[*] Leidykla Helios OÜ, 2024.
