Iš pradžių mažoje Demokratų bibliotekėlėje nebeliko neperskaitytų marinistikos knygų. Vėliau ir iki dabar, kriterijai, dėl kurio knygyne turėčiau paimti į rankas man nematytą knygą, yra du: arba "jūrinis" pavadinimas, arba bent jau viršelis marinistine tema. "Paimti į rankas" dar nereiškia "pirkti" - meilės romanai pietų jūrų kurortuose nežavi. Kaip ir mumyse teka kiek sūrokas kraujas, taip ir knygose turi būti kažkiek jūros. Tebūnie tai tik fonas, kaip kad Airisės Merdok "Jūra jūra" ar Alessandro Baricco "jūra vandenynas"; tebūnie jūra tik scena, kaip kad Džeko Londono "Jūrų vilkas" ar Yan Martel "Pi gyvenimas"; tebūnie jūra kažkur, kaip kad Grahamo Swfto " Vandenų žemė" ar Marguerite Duras "Jūrininkas iš Gibraltaro" - visur jaučiamas jūros alsavimas, jūros įtaka kasdieniams sprendimams; ką jau bekalbėti apie tekstus, kurie pasakoja apie tiesioginę žmogaus ir stichijos akistatą: nuo "tikrosios" marinintikos pradininkų Hermano Melvilio "Mobi Dikas" ir Ričardo Henri Danos "Two years before mast" iki jau minėto Alessandro Baricco "Novečentas", kurio herojus, gimęs ir miręs laive, visą gyvenimą nė sekundės nebuvęs krante, svajoja pamatyti... jūrą. Jūrą nuo kranto.
Savaime suprantama, kad (vos nepasakiau "mano", nes jie nėra mano, o tik, Jūros diktuojami, mano užrašyti) tekstuose tiesiog neįmanoma, kad būtų kitaip: jūra čia ir fonas, ir scena ir veikėjas. Skaitytojas kartais pasimeta, kur čia žmogus, o kur laivas. Jūroje irgi kartais nelengva įžiūrėt kur vanduo, kur dangus, o kur kad ir laukiamas, bet pavojingas krantas.

Kontaktai