Kada prasideda tekstas: kada pradedame jį skaityti? kai, nesvarbu kaip ir iš ko, sužinome apie jį – noriu ir aš? kai naršome ir nirštame, ieškodami (vėlgi − nesvarbu kaip ir kur) to, kas patenkintų mūsų šios minutės vienokio ar kitokio pobūdžio alkį? o gal, kai mums tiesiog paliepiama, toks lyg imkiet mane ir skaitykiet? O jei tiesiog liepiama plaukti? Kodėl, iš pradžių ketinęs plaukti aplink Baltiją, ar, tarkime, link Nordkapo, pasirenki plaukti į Orknėjaus salas? Ir net ne tiesiausiu keliu, pro Skageną, o aplink? Aplink visą Didžiąją Britaniją. Dargi užsukant į vieną kitą prancūzų uostą. Na, aplink tai aplink. Žmones, keičiančius savo sprendimus, vieni vadina mokančiais prisitaikyti, kiti… Kiti taip pat vadina taip pat, tik pridėdami epitetą, sinonimišką minkštumui.

O kada prasideda tekstas tam, kas jį užrašo? Taip taip, būtent užrašo. Ne sukuria. Va štai jei zulusas, visą savo gyvenimą praleidęs 10 km² dydžio pasaulyje, be radijo, interneto, knygų ir kitokių plačiojo pasaulio pažinimo priemonių parašys įtikinamą romaną apie, tarkime, Londono aukštuomenės gyvenimą; kaip Londono salonų liūtas 10 000 tiražu ištėkš krokodilų medžiotojo dienoraštį, pats tų krokodilų niekada nematęs, nei apie juos girdėjęs, va tada jie ir bus sukūrę tuos tekstus. Na taip, galima įtikinamai ir vaizdžiai pasakoti apie gyvenimus kitose galaktikose, tik kažkodėl, be jokių išimčių, tų galaktikiečių gyvenimai ir problemos kaip du vandens lašai panašūs į žemiečių. Vadinasi, kaip bežiūrėsi, tekstas, geriausiu atveju, nusižiūrėtas. Surašytas. Ir tai yra įdomu, nes atpažįstama. Tai patvirtina ir populiariausių blizgiųjų viršelių žanro žurnalų tiražai − perkama tai, kas atpažįstama. Na ir?

Na ir plauki. Aplink britų salas. Tūkstančiai jūros mylių, dešimtys aplankytų uostų. Salos, švyturiai, potvyniai, srovės. Gatvės. Namai. Žmonės. Kažkas užfiksuojama daugiagigabaitėje fotoaparato matricoje, kažkas − tik netvariame pilkosios masės paviršiniame dirvos sluoksnyje. Na, apiplauki. Na… Ir štai, po dviejų metų, visiškai atsitiktinai iš telefoninio pašnekovo sužinai apie dabar jo skaitomą romaną. Nieko nesakančiu, neintriguojančiu pavadinimu. Antrame sakinyje, išgirdęs žodį „sala“ suklūsti; trečiame sužinai, kad ta sala Škotijoje. Pastatai ausis − nagi nagi…Dar keli pažįstami vietovardžiai: salos, pusiasaliai, miesteliai. Švyturys… Meti ragelį ir dumi į knygyną. Taip taip, į knygyną. Ne į biblioteką. Ir ne į šiaip knygyną, o būtinai į tą, kuriame parduodamas jau skaitytos knygos. Tos, kurios kažkam kažkuo neįtiko. Ta, kuri skirta tau. Randi. Parsineši. Atsiverti. Ir teleportuojiesi. Dabar madinga sakyti − emigruoji. Ne, net ne į tekstą. Į realią vietą. Į vietą, kurioje kažkam susidėliojo istorija. Ir kad ją išgyventum taip, kaip išgyveno ją surašęs, tau, kažkieno valia, reikėjo ją pamatyti. Kieno? To, kas mato daugiau nei du ėjimus į priekį? Pamatyti Tą Švyturį, Tą švyturio prižiūrėtojo namą, užuosti Tą jūržolių kvapą, pamatyti Tą kalną, pajausti Tą vėją, plaukti prieš Tą srovę. Kaip aš pasakiau − išgyventum? Dėl ko? Atsiprašau. Suklydau. Dėl to, kad suvoktum. Dėl ko gyvenai vakar. Išgyventum šiandien. Gyventum. Ryt. Gal. Iki kitos kelionės. Iki kitos knygos.

P. s. betgi, po paraliais, apie ką toji knyga? Viršelio apžavėti prisiekę marinmyliai, jūroje galbūt įžvelgs Dievo pirštą. Skaitantys anotacijas ir turintys mažų vaikų, galbūt tikėsis pamokančios vaikų priežiūros instrukcijos; bevaikiai, apsikabinę savo šunis, tiesiog mėgausis lengvai pro akis bėgančiu, dideliais tarpais tarp eilučių surašytu tekstu. Netikėkite anotacijomis. Ten tik glaustai atpasakotas turinys. Lyg atrištume maišelį ir jo viduje pamatytume kažką, įvyniotą į saldainių popierėlius. Tegul kažkas kalba, kad kaip ir visą pasaulį, taip ir tekstą mes suprantame pagal save. Pagal savo auklėjimą, išsilavinimą, patirtis. Tegu. Galiu moksliškai įrodyti, kad šitas tekstas apie išgyventą didžiulę nuoskaudą. Net, galbūt, tam tikros rūšies kerštas. Galbūt − perspėjimas. Jei knyga − tas jau minėtas maišelis, tai tekstas − tik saldainių popierėliai. Siužetas − patys saldainiai. Va štai ta nuoskauda ir yra viso teksto atsiradimo intencija. Ir autoriaus bandymas ja nusikratyti. Apmėtykite mane supuvusiais jūros dumbliais, jei klystu. Sako, jie gydo nuo beprotybės.