Nežinau, kas paleidote gandą apie jūros druską ašarose, bet tai (ar kažkaip labai panašiai) pasakė ne koks chemikas, o JAV prezidentas D. F. Kenedis. Patvirtinu, kad klumpių pašto pranešime apie naują veikalą yra tiesos. Tačiau turiu įspėti ir atsiprašyti savo skaitytojų, kad naujoji knyga bus kitokia. Nebus joje nei humoro, nei gikų daužymo galvomis. Gal − ramybės iki melancholijos, vienatvės iki nevilties. Taip jau išėjo. Pažadu, kad dar kita, kuri jau irgi prie pabaigos, bus dar kitokia. Manau linksmesnė. O apie ką šitoji? − įdedu anotaciją:

Saloje, kuriai buvo lemta tapti skalda, prie apleistos, griūvančios krantinės stovi nedidelis burlaivis. Jo škiperis − nenusakomo amžiaus ir užsiėmimo bevardis vyras. Vienintelis jo noras − būti kuo toliau nuo viso likusio pasaulio. Tačiau maži didelio pasaulio nutikimai vis drumsčia atsiskyrėlio ramybę. O gal visas šis padrikų pasakojimų vėrinys tėra viena didelė metafora?

Ačiū, kad esate. Be Jūsų nebūtų prasmės rašyti.

Jachtos "Scorpio" škiperio Gintaro ant karštųjų sumesti įspūdžiai

Peršalusio emigranto užrašai

 Ši knyga kiek archajiška: iliustracijos pieštos paprastu pieštuku, jos viduramžio sulaukę herojai tebesusitikinėja su vaikystės bičiuliais, rašo rašaliniais parkeriais, skaito senas knygas. Kelionei jie pasirenka primityvią burinę valtį. Plaukdami bičiuliai ir sutaria, ir ginčijasi. Netgi pykstasi. Atranda − na argi dar begalima ką nors atrasti, žiūrint į XXI a. pasaulį iš valties sulig vandens paviršiumi?

Skaityti daugiau: Vyriško torto receptas